Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Kintų filiale spalio 8 dieną surengtas edukacinis užsiėmimas „Lietuvininkų tarmė“, kuriame dalyvavo Kintų pagrindinės mokyklos 3–4 klasių mokiniai.

Kintai – vienas iš Mažosios Lietuvos etnografinio regiono miestelių.  Kažkada šiame krašte kasdien skambėdavo lietuvininkų tarmė. Šiuo metu čia kalbančių šia tarme, tikrų šišioniškių, deja, jau nelikę.

Šiais laikais radijuje, televizijoje dažniausiai girdime bendrinę lietuvių kalbą ar ja skaitome. Užsiėmimo dalyviai sužinojo, kad Lietuvoje gyvuoja ir tarmės – aukštaičių ir žemaičių, kurios dar smulkiau skaidomos į patarmes, o šios – į šnektas bei pašnektes. Mokiniams papasakota, kas yra lietuvininkų tarmė, kokie šios tarmės požymiai, kodėl reikia mokytis lietuvininkų tarmės. Jie sužinojo, kaip maisto produktus, gimines, aprangos detales vadina lietuvininkai. Edukacinio užsiėmimo metu pravertė Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos išleistas „Lietuvininkų tarmių žodynas“, kurį parengė Žaneta Jokužytė, Loreta Liutkutė, Virginija Veiverienė. Žodynas parengtas įgyvendinant bendruomenės „Saugų artuma“ projektą „Lietuvininkų šnekta: tarmės integravimas į šiandieninę visuomenę“. Dalyviai klausėsi lietuvininkų tarme skaitomų Hugo Šojaus „Pasakų apie paukščius“, žiūrėjo edukacinį filmą „Gyvoji kalba“.

Edukacinio užsiėmimo metu gausus būrys norinčių išmokti lietuvininkų šnektos mokėsi dažniausiai buityje vartojamų žodžių. Žinioms įtvirtinti jie turėjo atlikti užduotis. Pirmoji užduotis – sujungti žodžius su paveikslėliais, kuriuose pavaizduoti maisto produktai. Teko pasukti galvą prisimenant, kas yra „plincas“ (blynas), „germolė“ (morka) ar „kukulis“ (virtinis). Antroji užduotis – žodžių margumyne rasti šeimos narių pavadinimus. Reikėjo prisiminti, kaip lietuvininkai vadino senelę (omama), dėdę (unkulis) ar pusbrolį (kuzengis). Tą dieną žodis po žodžio vaikų lūpose atgijo lietuvininkų tarmė.

Vitalija Vyšniauskienė,

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos

Kintų filialo vyresn. bibliotekininkė